Gru 042010
 

Jau ne kartą šioje svetainėje buvo paminėti Ficus genties augalai kaip nereiklūs, greitai augantys ir tinkantys bonsų kultūrai. Tai – labai gera medžiaga pradedantiems ar norintiems pagilinti savo formavimo įgūdžius, ypač žiemos laikotarpiu, kai lauke žiemojantys augalai jau saugiai ilsisi po sniegu.

Galima nusipirkti jau suformuotą iš fikuso bonsą, o galima pabandyti pasitreniruoti patiems ir jį suformuoti. Beje, kartais neblogi rezultatai gaunami ir „suvargusių” aukštaūgių fikusų, kurie kambariuose auginami kaip lapiniai augalai. Vieną tokį atvejį dabar ir panagrinėsime. Kaip visada – ne viskas iš karto. Pradžioje sutvarkoma požeminė augalo dalis, po to imamasi antžeminės.

Taigi, turim kiek peraugusį, nuplikusi Ficus benjamina. Kai kurias nuotraukas įkeliu kiek didesnes, kad galima būtų geriau apžiūrėti augalą. Jis beveik pusmetrio aukščio, viršutinė šaknyno dalis nuplikusi ir „apkalkėjusi” nuo laistymui naudoto kietoko miesto vandentiekio vandens. Tačiau šaknų raizginys gana estetiškai atrodo. Vazone susodinti du augalai, kurių stiebai keliose vietose yra suaugę. Augalo lapai atrodo sveiki, blizgūs.

Genėtas augalas buvo atrodo paskubomis, nemažai paliktų šakų kelmelių ir stagarų. Visa tai teks anksčiau ar vėliau sutvarkyti.

Augalas aktyviai auga, tas matosi iš sprogstančių miegančių pumpurų per visą stiebo ilgį.

Taigi, pirmiausia sutvarkykime šaknis. Drąsiai traukiam fikusą iš seno vazono ir nupurtom nuo šaknų seną substratą.

Čia laukia pirmas nusivylimas. Šaknys dideles, dalis jų sustorėjusios ir labai susipynusios. Fikusai yra linkę kaupti nemažai atsargų tiek stiebo, tiek šaknų audiniuose. Kaupiantis maisto medžiagų ir vandens atsargoms šaknyse, suveši jų audiniai ir šaknys sustorėja, tampa trapios, jų mediena minkšta.Tokių šaknų nepasodinsi į plokščią vazoną, neatlenksi.

Teks išgenėti. Labai nuogąstauti neverta – fikusai gerai regeneruoja, ir naujos šaknys netruks užaugti, o žaizdos užgyti. Svarbu nepermirkyti substrato, kad maisto medžiagų sukaupusios minkštos šaknys nepradėtų pūti. Štai kas liko iš viso šito „gyvatyno”:

Nereikėtų pamiršti apsaugoti didelių šaknų žaizdų nuo galimos infekcijos. Geriausia tam priemonė – smulkinta trinta medžio anglis. Ją reiktų imti iš židinio, krosnies, laužavietės. Negalima naudoti griliams parduodamos medžio anglies – ji dažnai būna suvilgyta įvairiomis uždegimą gerinančiomis cheminėmis priemonėmis, kurios mūsų augalams yra kenksmingos.

Šaknų tvarkymo procedūrą reiktų atlikti kaip galima greičiau, kad sausame kambario ore nespėtų sudžiūti smulkios šaknelės – jos pirmosiomis dienomis augalui bus labiausiai reikalingos. Kol neužsiaugins naujų šaknų, visas vanduo bus įsiurbiamas būtent pro paliktas smulkiąsias šaknis. Todėl vertėtų jų palikti kiek galima daugiau.

Fikusai mėgsta „gerai pavalgyti”. Substratas jiems turėtų būti trąšus, azoto ir mikroelementų neturėtų trūkti. Galima naudoti prekyboje siūlomus durpinius substratus, primaišant į juos bent jau penktadalį tūrio rupaus smėlio ar smulkaus žvyro bei mineralinio sorbento. Galima pasigaminti mišinį iš daržo, lapinės žemės, pridedant šiek tiek durpių ir sorbento. Galima auginti akadamoje ar substrate, kuriame ji sudaro pagrindą. Substrato sudėtis nėra labai svarbi. Jis turėtų būti neutralios reakcijos, imlus vandeniui, turintis daug maisto medžiagų, nesupuolantis ir neužmirkstantis.

Šiuo atveju aš pabandysiu pasodinti į gryną akadama, nes ateityje noriu išbandyti kai kurias trąšas. Augalas bus tręšiamas papildomai, todėl į substratą jokių  papildomų maisto medžiagų turinčių dalių nebus maišoma.

Imame paprastą „sodinimo rinkinį” – vazoną, tinkliuką, substratą. Vazonas kol kas dar tebūnie plastikinis. Vis gi tai pirmasis fikuso persodinimas plokščio indo link, todėl iškart parinkti tinkamą bonso indą nėra taip paprasta. Tinkliuku uždengiamos skylutės vazono dugne, kad neišbyrėtų akadama.

Trubūt nau nereikei iliustruoti, kaip yra pasodinamas augalas. Pilama akadamos į vazono dugną, centre statomas augalas, apipilama akadama. Šiek tiek pastuksenama į vazono kraštus, kad substratas tolygiai sukristų.

Šis fikusas visą gyvenimą praleis kambaryje, todėl visai nebūtina jo prie vazono pririšti. Tik pirmomis savaitėmis reiktų jį mažiau judinti.

Viršutinė šaknyno dalis paliekama virš substrato paviršiaus – panašiai taip, kaip augalas augo ir anksčiau.

Kadangi antžeminės dalies nėra daug, galima ją dabar palikti tokią, kokia yra. O sutvarkyti po kelių savaičių, augalui prigijus.

Štai ir viskas. Augalas pasodintas.

Tolimesnė priežiūra elementari: neleisti substratui perdžiūti, bet ir neperlaistyti (akadamoje perlaistyti gana sudėtinga – taigi, šis negerumas negręsia), saugoti nuo skersvėjų, pirmas keletą savaičių – ir nuo tiesioginių saulės spindulių bei radiatorių įtakos, kuo dažniau purkšti. Augalo nejudinti, nes jis nėra pritvirtintas prie indo, o akadama gana birus substratas, todėl fikusas gali nesunkiai išvirsti ar pakrypti.

Per kelias savaites augalas prigis ir mes galėsime sutvarkyti antžeminę jo dalį, suvieluoti ir pradėti formuoti šakas. Kodėl nedarome to dabar? Paprasčiausiai, vadovaujamės taisykle „tvarkyti po vieną” – arba šakas, arba šaknis. Ši taisyklė vienaip ar kitaip yra pateikiama daugelyje literatūros šaltinių, daugelyje rekomendacijų. Forumuose radau nemažai patarimų, kad „augalas prigyja ir auga geriau, jei vienu metu sutvarkoma (genima) tik antžeminė arba tik požeminė augalo dalis”. Dažnas augintojas tokiu paaiškinimu lieka patenkintas ir priima tai kaip kažkokią konstantą.

Pabandysiu šią nuostatą paaiškinti išduodamas keletą augalo fiziologijos paslapčių. Tebūnie tai nauja tradicija svetainėje – straipsnio pabaigoje pažvelgti į vieną ar kitą augale vykstantį procesą kiek giliau.

Taigi, augaluose nė kiek ne paprasčiau nei gyvūnuose vyksta hormoniniai augimo reguliavimo procesai. Juos lemia skirtingose augalo dalyse sintetinami augalų hormonai – fitohormonai. Kaip tai bebūtų paradoksalu, bet naujų šaknų formavimuisi svarbūs yra auksinai, kurie susidaro viršūniniuose pumpuruose. Tada augalo indų sistema jie transportuojami į apatinę dalį, kur inicijuoja rizogenezę – naujų šaknų formavimąsi. Jei stipriai nugenėjote šaknis, reiks ir daugiau auksinų sėkmingam jų atstatymui. O jei tuo pat metu nukarpysite ir šakas, sumažinsite viršūninių pumpurų skaičių – nesistebėkite, kad naujos šaknys augs lėčiau. Elementaru?

Kita šio reiškinio pusė: šaknyse sintetinami kiti fitohormonai – citokininai (kinetinai), kurie ta pačia augalo indų sistema išnešiojami į kitas jo dalis. Pastarieji aktyviai dalyvauja regeneracijoje (randinių audinių susidaryme). Jie ypač svarbūs, kai yra padarytos didelės žaizdos, atsirandančios išgenėjus stambias šakas. Jei persodindami stipriai apkarpėte šaknis, jų sumažėjo, vadinasi ir citokininų sintezė nebus tokia gausi, be to, šaknims pačioms reikės gydytis savas žaizas, joms bus reikalingas didesnis citokininų kiekis. Atitinkamai mažiau šio hormono gaus antžeminė dalis,  joje padarytos žaizdos užgis lėčiau, nebus tokios atsparios infekcijai. Paprasta, tiesa? Geriausiai augalo žaizdos gyja, kai yra  sveikas ir gerai funkcionuojantis šaknynas.

Nevertėtų šių dviejų dėsningumų pamiršti. Ir juos prisimindami po keleto savaičių užsiimsim šio fikuso „viršūnėlėmis”.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.